Kepenėlės — tikras vitamino A, geležies, vario ir kitų naudingųjų medžiagų lobynas. Jos nuo senų laikų ne tik buvo laikomos delikatesu, bet ir įtraukiamos į gydomojo maitinimo racioną, naudojamos išviršiniam gydymui. Ne veltui įvairioms tautoms kepenėlės sukeldavo tam tikrus mistinius pojūčius, o egiptiečių ir graikų žyniai pagal paaukotų gyvulių kepenis net ir ateitį išpranašaudavo.

Tad kepenys — jaučio, kiaulės, veršiuko, vištos, anties — buvo ir lieka vienu iš pačių populiariausių produktų nuo senų laikų. Įvairių šalių kulinariniame pavelde išliko nesuskaičiuojama galybė receptų. Paprasčiausias kepenėlių gaminimo būdas — „natūraliai“. Įvairovės dėlei jas galima marinuoti, bet dauguma kulinarų mano, kad patys paprasčiausi patiekalai iš kepenėlių yra aromatingesni ir skanesni. Paruošiamos jos labai greitai: reikia tik apkepti gabalėlius veršienos, ėrienos ar jauno jaučio kepenėles ant karštos ugnies — iš abiejų pusių po 2-3 minutes, pabarstyti druska ir pipirais pagal skonį, ir patiekalas jau paruoštas.