Kiniškasis arbatmedis — arbatmedinių šeimos visžalis krūmas ar nedidelis medis. Jo šakos nutolusios viena nuo kitos, lapai ovalūs, pakraštyje dantyti, žiedai balti su gelsvu ar truputį rožiniu atspalviu, kvepiantys. Vaisius 7— odiška dėžutė su trimis sėklomis. Žydi nuo rugpjūčio mėnesio iki šalnų, dera spalio—gruodžio mėnesį. Išvesta daug kiniškojo arbatmedžio atmainų, pritaikytų tam tikriems rajonams ir augimo sąlygoms. Pa vadinimas „arbata" kilęs iš kinų kalbos žodžio „tcajje", reiškiančio jauną lapelį. Kaip tik iš jaunų augalo lapelių gaminama kasdien vartojama arbata. Kultūrinis arbatmedis atsirado senovės Indokinijoje, matyt, sukultūrinus laukinį arbatmedį. Pirmosios patikimos žinios apie stimuliuojantį gėrimą iš arbatmedžio siekia 500 m. pr. m. e. IV a. pr. m. e. išleistoje kinų enciklopedijoje arbatmedis aprašomas kaip gydomasis augalas. Arabų keliautojai ir pirkliai, IV a. pi. m. e. apsilankę Kinijoje, rašė, kad arbata ten vartojama labai įvairiai, ji yra Rytų ir Pietų Azijos gyventojų gėrimas. Iš kinų arbatą perėmė mongolai, o iš Mongolijos ji paplito į Vidurinę Aziją ir Sibirą. Į Europą arbata pirmą kartą pateko XVI a. pr. iš Portugalijos kolonijų Rytų Azijoje. XVIII a. arbata plačiau paplito Vakarų Europos šalyse. Labai daug dėmesio jai skyrė anglai, kurie savo kolonijose Azijoje organizavo selekcinį darbą ir sukūrė dideles arbatmedžių plantacijas. Arbatai nuo balandžio iki lapkričio mėnesio renkamos jaunų ūglių viršūnės, ant kurių būna ne daugiau kaip trys jauni lapai. Lapai klojami ant lentynų ir vytinami, dėl to jie pasidaro minkšti. Po to jie susisuka ir juose vyksta fermentacija. Tuo metu arbata gerai absorbuoja kvapias medžiagas, todėl ji dažnai aromatizuojama jazmino žiedais bei kitais augalais. Fermentacijos pabaigoje lapai įgyja specifinį arbatos kvapą ir raudoną vario spalvą Išdžiovinti specialiose džiovyklose karštu oru lapai susifermentuoja ir pasidaro juodos spalvos. Tokia arbata patenka į arbatžolių fabrikus. Arbatmedžio lapuose būna kartais iki 35% rauginių medžiagų, alkaloidų kofeino (2—5%), teofilino, teobromino ir kitų, flavonoidų, glikozidų, eterinio aliejaus, fermentų, vitamino C, B1, B2, K, P, PP, mineralinių ir kitokių medžiagų. Įvairios juodųjų biriųjų arbatžolių rūšys skiriasi kofeino, taninų, aromatinių ir kitų medžiagų kiekiu. Indiškosiose arbatžolėse daugiau negu kitose rūšyse kofeino, tanino, ekstraktinių medžiagų, todėl jos antpilas tirštas ir stipriau tonizuoja organizmą, bet aitresnio ir aštresnio skonio. Iš kai kurių arbatžolių rūšių panašiausios į indiškąsias yra krasnodariškosios arbatžolės, gruziniškosios ir azerbaidžanietiškosios arbatžolės kaip ir kiniškosios yra švelnesnio skonio ir kvapo. Kad arbata būtų skanesnė ir maloniau kvepėtų, arbatos mėgėjai sumaišo kelias arbatžolių rūšis. Į kai kurias aukščiausios rūšies arbatžoles dedama indiškųjų ar kiniškųjų arbatžolių. Pvz., gruziniškosios arbatžolės „Ekstra" sudarytos iš 75% gruziniškųjų ir 25% indiškųjų, o aukščiausios rūšies azerbaidžanietiškosiose arbatžolėse yra 40% kiniškųjų arbatžolių. Ilgai laikant arbatžoles, eteriniai aliejai išgaruoja ir jos netenka specifinio kvapo, nors beveik visos kitos medžiagos išlieka. Todėl arbatžoles reikia laikyti stikliniame arba porcelianiniame sandariai uždarytame inde. Arbatžolių antpilo kokybę lemia ne tik arbatžolių rūšis ir jų laikymo trukmė, bet ir antpilo gaminimas. Dabar dažniausiai specialiame arbatinuke užplikomas labai koncentruotas antpilas, kurio įpilama į puodelius su virintu vandeniu. Pagal kitą receptą į porcelianinį arbatinuką įdedama arbatžolių (po pusę arbatinio šaukštelio stiklinei) ir užpilama verdančiu vandeniu. Penkioms minutėms arbatinukas uždengiamas šildytuvu, pagalvėle, storu audeklu, po to antpilas išpilstomas į puodelius. Plikinį galima panaudoti antrą kartą, tik verdantį vandenį reikia pilti į šviežią dar neatšalusį plikinį. Toks antpilas nekvepės taip, kaip šviežia arbata, bet pagal esamą arbatlapiuose naudingų medžiagų kiekį jis bus ne blogesnis už šviežiai užplikytą gėrimą. Galima arbatą virti ir taip: arbatžolės užpilamos nedideliu šalto vandens kiekiu; po kelių minučių kaitinama ant ugnies iki užvirimo (virinti negalima!), porcija papildoma verdančiu vandeniu. Neretai apsieinama be arbatinukų ir kitų specialių indų: 1/21 šaukštelis arbatžolių įberiama į stiklinę, užpilama verdančiu vandeniu ir uždengiama lėkštele. Po 3—5 minučių arbatą galima gerti. Pastaraisiais metais buvo pradėta gaminti greitai tirpstantys arbatžolių milteliai (karštame ir šaltame vandenyje). Karštas antpilas turi daugelį fiziologiškai aktyvių arbatžolių medžiagų, tarp jų ir vitaminų. Raudonai rudą spalvą ir aitrų sutraukiantį skonį antpilui daugiausia suteikia taninai, o kvapą — eterinis aliejus. Pastarasis labai lakus, todėl šviežiai užplikyta arbata visuomet kvapesnė negu pastovėjusi kelias valandas. Eteriniai aliejai garuoja ir verdant, ir šildant užplikytas arbatžoles. Stimuliuojančios gėrimo savybės daugiausia priklauso nuo kofeino. Stiprios arbatos stiklinėje kofeino būna 0,02—0,1 g, nelygu kokia arbatžolių rūšis ir kaip arbata užplikyta. Kofeinas svarbus gydymui. Jis gaminamas iš arbatmedžio lapų bei šakelių, kurios nupjaustomos, prižiūrint augalus plantacijose, ir iš arbatžolių dulkių, susidarančių arbatžolių fabrikuose. Kadangi stipri arbata turi daug nervų sistemą dirginančio ir organizmą tonizuojančio kofeino, ji labai tinka nusilpus: išsekus, nuvargus ir sumažėjus protiniam aktyvumui. Kofeinas — stipriai veikiantis stimuliuojantis vaistas, todėl jo negalima vartoti, kai padidėjęs dirglumas, nemiga, sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, ateroskleroze ir hipertonine liga. Tokiais atvejais nerekomenduojama gerti ir stiprios arbatos. Beje, ir sveikiems negalima piktnaudžiauti stipria arbata, nes galima pernelyg sudirginti nervų sistemą, padažninti širdies plakimą, gali kilti nerimas, baimės jausmas ir kiti liguisti reiškiniai. Kitas arbatžolėse esantis alkaloidas — teobrominas — užsienyje paprastai gaminamas iš kakavos lukštų. Šiuo metu jis gaminamas sintetiniu būdu. Trečiasis arbatos alkaloidas — filinas — dabar taip pat sintetinamas. Jis dažniausiai vartojamas nuo širdies nepakankamumo ir kaip šlapimą varantis vaistas, esant staziniams pabrinkimams. Teofilino dedama į „eufiliną" ir "diprofiliną". Jais gydoma bronchinė ir širdies astma, smegenų kraujo apytakos, širdies veiklos sutrikimai su staziniais reiškiniais. Teofedrinas, kuriuo gydoma bronchinė astma, turi visus tris arbatžolių alkaloidus. Kaip ir kofeino preparatai, arbata rekomenduojama, teikiant pirmąją pagalbą apsinuodijusiems, kai slopinama centrinė nervų sistemos, širdies veikla ir kvėpavimas. Arbata padeda pasisavinti askorbininę rūgštį — vitaminą C. Bandymais įrodyta, kad arbatžolių rauginės medžiagos turi katechinų, kurių sudėtis labai panaši į vitamino P sudėtį. Jie pagerina askorbininės rūgšties pasisavinimą ir sustiprina kapiliarus, mažina jų sienelių pralaidumą. Esama duomenų apie tai, kad arbatžolių taninas gerai veikia, gydant hipertoninę ligą. Kadangi arbata turi daug taninų, ji veikia sutraukiančiai ir gerina virškinimą. Todėl ji skiriama ligoniams, sergantiems ūmiais viduriavimais ir kitokiais žarnyno veiklos sutrikimais. Šias ligas arbatžolių antpilas gydo, matyt, ir dėl baktericidinių taninų savybių. Arbatos rauginių medžiagų sąveikos su baltymais produktas — tealbinas — vartojamas kaip sutraukiantis vaistas. Jo yra tabletėse „Tesalben", kurios vartojamos kaip sutraukianti ir dezinfekuojanti priemonė nuo skrandžio ir žarnyno ligų (po 2—5 tabletes per dieną). Stiprus arbatžolių antpilas vartojamas ir kaip išorinis vaistas. Juo rekomenduojama nusiprausti prieš deginimąsi. Perkaitus saulėje, arbatos kompresai mažina skausmą ir karštį.