Portulaka (Portulaca oleracea) — vienmetis augalas šliaužiančiais stiebais ir į viršų augančiomis trumpomis šakelėmis. Lapai kiaušiniški, mėsingi, žiedai smulkūs, geltoni. Žydi birželio—rugsėjo mėnesį. Portulaka kilusi iš rajono, besidriekiančio nuo Vakarų Himalajų iki Graikijos. Auginama jos nedaug. Portulakoje yra baltymų, cukraus, ląstelienos, mineralinių druskų, organinių rūgščių, glikozidų, daug vitamino C ir provitamino A. Portulakos žolė valgoma nuo labai senų laikų, tai liudija senovės Egipto hieroglifai. Šį augalą gerai pažinojo Hipokratas, Plinijus ir kiti senovės tautų gydytojai ir mokslininkai, juo gydė įvairias ligas. Daug žinių apie portulaką pateikia viduramžių arabų medicina. Europoje portulaka pasirodė vėlai ir buvo vartojama kaip prieskonis sriuboms bei salotoms ir kaip vaistas, Nuo seno portulaka labai populiari Užkaukazėje. Daromos jos salotos, dedama jos į sriubas ir aštrius patiekalus, marinuojama. Rytų šalyse portulaka gydoma. Ją valgyti ypač rekomenduojama, sergant kepenų, inkstų, šlapimo pūslės ligomis. Tačiau, sergant hipertonija, negalima daug vartoti portulakos. Eksperimentiniais tyrimais įrodyta, kad nuo žolės vandeninių antpilų ir nuovirų, suleistų į veną katėms, susiaurėja kraujagyslės ir labai padidėja arterinis spaudimas. Šiuolaikinė liaudies medicina neretai vartoja portulakos sėklų nuovirus nuo karščiavimų ir viduriavimų. Antžeminių augalo dalių nuovirai tinka uždegimams gydyti ir šlapimo išsiskyrimui skatinti. Bitei įgėlus, ant patinimų dedami švieži lapai. Portulaka vartojama ir nuo skorbuto. Senovės arabų gydytojai portulaka gydė diabetą. Pastaraisiais metais vėl buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad portulaka mažina kraujyje cukraus kiekį, taigi portulaka galima gydyti lengvą cukrinį diabetą. Nustatyta, kad portulakos žolės vandeniniai antpilai eksperimentiniams gyvūnams mažina kraujyje dirbtinai padidintą cukraus kiekį. Manoma, kad tokie antpilai skatina insulino susidarymą organizme.