Rožės protėvis yra savaime augantis erškėtis, pagarsėjęs gydomosiomis savybėmis. Erškėčio reikšmė ypač padidėjo, kai buvo atskleista, kad gamta šį dygliuotą krūmą padarė vitaminų fabriku. Medicinai svarbiausi yra miškiniai erškėčiai, turintys daug vitamino C ir kitų naudingų medžiagų. Miškinis erškėtis yra 1,5—2 m aukščio krūmas. Jo šakos blizgančios, raudonai rusvos, žemyn lenktais dygliais. Jauni ūgliai turi labai daug dyglių, seni — mažiau, bet dygliai stambesni. Lapkočiai trumpi, lapai neporiniai plunksniški, sudaryti iš pailgai kiaušiniškų lapelių. Žiedai pavieniai, iki 5 cm skersmens, rausvi arba tamsiai raudoni su daugeliu kuokelių ir piestelių. Vaisiai — netikrosios uogos, blizgančiu oranžiniai raudonu apdangalu, rutulio arba elipsės formos, turi daug sėklų, sultingos, saldžiarūgštės. Vaisių minkštimas turi daugybę smulkių aštrių plaukelių. Vaisiukai („sėklos") — gelsvi kampuoti iki 5 mm ilgio riešutėliai. Žydi nuo gegužės iki liepos pabaigos; vaisiai sunoksta rugpjūčio—rugsėjo mėnesį, laikosi ant šakelių iki žiemos. Miškinio erškėčio sunokusių vaisių minkštime yra 46% askorbininės rūgšties, daug karotino (iki 18 mg%) ir vitaminų B2, P, K. Vaisiai turi cukraus (iki 18%), pektinų (3,7%), citrinos ir obuolių rūgščių, rauginių ir dažinių medžiagų, eterio aliejaus. Ypač daug vaisiai turi geležies, daug daugiau negu kiti augalai. Erškėčio vaisiuose yra vitamino E. Lapai irgi turi vitaminų, bet gerokai mažiau negu vaisiai. Vitaminų grupių skaičiumi ir .kiekiu erškėtis aplenkia visus kitus augalus. Pavyzdžiui, vitamino C erškėčio vaisiuose yra 10 kartų daugiau negu juoduosiuose serbentuose ir 100 kartų daugiau negu obuoliuose. 1—3 erškėtuogės turi visą žmogui reikalingą vitamino C dienos normą. Įvairūs kulinarijos ir konditerijos gaminiai vitaminizuojami šviežiais, marinuotais ir džiovintais vaisiais. Iš šviežių vaisių spaudžiamos sultys ir verdamas vitaminingas sirupas, kurį galima laikyti kelis metus. Iš smulkintų vaisių daroma piurė, pasta, kompotai, kisieliai, uogienė, tyrė, marmeladas. Maisto pramonė iš erškėčių gamina koncentratus, saldainius ir dražė, o farmacijos — miltelius, tabletes, sirupą ir skystą ekstraktą. Namuose dažniausiai vartojami džiovinti vaisiai. Jų galima gauti vaistinėje arba išsidžiovinti patiems. Erškėčių vaisiai renkami nuo rugpjūčio pabaigos iki žiemos. Tačiau prasidėjus šalčiams askorbininės rūgšties vaisiuose kiek sumažėja, atšildžius sušalusius vaisius, jos lieka dar mažiau. Vaisiai renkami su pirštinėmis. Pažeidus vaisiaus odelę, jie ima greičiau pelyti, todėl reikia stengtis jų nesumaigyti, dėti į krepšius, iš vidaus aptrauktus audiniu. Surinktos uogos tuoj pat džiovinamos daržovių džiovyklose, krosnyse arba orkaitėse 80—90°C temperatūroje, nesudeginamos. Vaisiai paskleidžiami plonu sluoksniu ant sieto ir sudedami į dar karštą orkaitę arba krosnį. Tarp sietų paliekama erdvės orui cirkuliuoti, dūmtraukis uždaromas džiovinimo pabaigoje. Džiovinti baigiama, kai suspaustų rankoje vaisių odelė sutrūkinėja (blogai išdžiovinti vaisiai rankoje glamžosi). Tinkamai išdžiovintos uogos yra ryškiai arba tamsiai raudonos. Pietiniuose rajonuose geru, sausu oru erškėtuoges galima džiovinti prieš saulę, paskleidus plonu sluoksniu ant kokio nors švaraus audeklo, faneros lapų, popieriaus ir pan. Medicininiam naudojimui džiovinti vaisiai laikomi sausoje vietoje iki 2 metų. Hipovitaminozių ir avitaminozių profilaktikai ir gydymui namų sąlygomis iš sausų nuvalytų vaisių daromas antpilas — 1 stiklinei vandens imama 20 g uogų. Pavirinus 10 min uždarame stikliniame ar emaliuotame inde, antpilas paliekamas parą nusistoti, po to perkošiamas per 2—3 marlės sluoksnius, vaisiai išspaudžiami į nufiltruotą skystį. Antpilui paskaninti dedama cukraus ar sirupo ir geriama po 7a—1 stiklinę du kartus per dieną. Vaikams vienam kartui pakanka 73—72 stiklinės. Susmulkintų vaisių antpilas paruošiamas greičiau. Vienai stiklinei verdančio vandens imama 10 g smulkintų vaisių, virinama 10 min, leidžiama nusistoti 2—3 h, perkošiama per marlę ir geriama tiek pat, kiek ir pirmuoju būdu paruošto antpilo. Daugiausia vitamino C išlieka, antpilą gaminant termose. Tuo atveju sausi erškėčių vaisiai užpilami verdančiu vandeniu (tokiu pat santykiu kaip ir ruošiant antpilą paprastu būdu) ir leidžiama nusistoti sandariai uždarytame termose 10—12 h. Ruošiant kisielių, erškėčių vaisiai susmulkinami grūstuvėje, po to sudedami į verdantį vandenį, verdami 20 min, nuoviras perkošiamas per audeklą ir 3 marlės sluoksnius, kad nepatektų plaukelių. Į nuovirą pripilama kiek' reikia virinto vandens, dedama cukraus, citrinos rūgšties (arba acto). Į pašildytą iki užvirimo mišinį pilama bulvių krakmolo, išmaišyto šaltame vandenyje. Vienai stiklinei kisieliaus pagaminti reikia apie 20 g erškėčių, 20 g cukraus, 0,1 g citrinos rūgšties ir 10 g bulvių krakmolo. Erškėtuogių su džiovintais vaisiais (obuoliais, kriaušėmis, abrikosais, juodslyvėmis, vyšniomis, razinomis) mišinio kompotas verdamas taip. Džiovinti vaisiai užpilami karštu vandeniu (kad išbrinktų) ir po kelių valandų verdami tame pačiame vandenyje. Į verdantį kompotą pridedama sausų susmulkintų erškėtuogių (be sėklų ir plaukelių), kiek paverdama ir nukeliama nuo ugnies. Stiklinei kompoto imama apie 5 g erškėtuogių, 30 g džiovintų vaisių, 10 g cukraus. Iš erškėčių ir kitų vitaminingų augalų verdamos vitaminingos arbatos. Pvz., erškėtuogių ir juodųjų serbentų, paimtų lygiomis dalimis, erškėtuogių ir šermukšnio uogų arbata. Arbatai virti imama 1 arbatinis šaukštelis mišinio stiklinei vandens. Leidžiama nusistoti 1 h, perkošiama per marlę, dedama cukraus pagal skonį. Geriama po 1/2 stiklinės 3 kartus per dieną. Vitaminai gerai išsilaiko erškėčių sirupe, supiltame į butelius arba stiklainius ir laikomame vėsiai. Sirupas ruošiamas taip: nuplauti vaisiai užpilami karštu vandeniu iki 3/4 emaliuoto puodo talpos ir verdami maišant 20 min. Šiek tiek atvėsusi masė išspaudžiama per 2—3 marlės sluoksnius. Sultims leidžiama parą nusistoti, nupilamas viršutinis skaidrus sluoksnis ir į jį dedama cukraus 1:1,5 ir virinama tol, kol sirupas sutirštės. Karštas sirupas išpilstomas į gerai išplautus indus ir uždaromas. Erškėčių preparatai, antpilai ir arbata palankiai veikia organizmą, didina jo atsparumą infekcinėms ligoms, apsinuodijimams ir įvairiems nepalankiems aplinkos poveikiams. Dėl vitaminų komplekso jie labai naudingi, sergant ateroskleroze, mažakraujyste, nusilpus organizmui. Jais gydomi gimdos ir kiti vidiniai kraujavimai, infekcinės ligos, vartojami ir chirurgijoje. Daug geležies ir vitaminų turintys vaisiai tinkami ir dietinei mitybai, ir mažakraujystei gydyti, po didelių nukraujavimų ir panašiais atvejais. Nuo seno žinoma tulžį varanti erškėčių savybė. Dabar paprastojo erškėčio vaisių skystu ekstraktu, kurį farmacijos pramonė gamina kaip preparatą cholosasą, gydo kepenų ir tulžies pūslės uždegimus. Liaudies medicina erškėčių antpilu gydo ne tik hepatitą ir cholecistitą, bet ir gastritą, ypač sumažėjus sekrecijai ir skrandžio sulčių rūgštingumui, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, inkstų ir šlapimtakių ligas. Kai kuriuose rajonuose vaisių nuovirą geria peršalus. Liaudies medicina kartais vartoja erškėčio lapus ir šaknis. Pavyzdžiui, manoma, kad vandeninis lapų antpilas pagreitina skrandžio peristaltiką ir mažina skausmus, todėl tinka skrandžio ir žarnų ligoms gydyti. Be to, jo lapai ir antpilai turi aktyvių fitoncidų, kurie užmuša mikrobus. Liaudies medicina iš lapų verda sirupą su medumi, juo gydo burnos ertmės uždegimą ir išopėjimą. Norvegijoje lapus deda ant egzemų. Iš erškėčių žiedų vainiklapių gaminama labai skani uogienė. Jais galima aromatizuoti vyną, likerį, užpiltines, arbatą, actą ir kitokį maistą bei prieskonius. Vainiklapių eterinis aliejus tinka vaistų skoniui gerinti.