Kanapė - vienmetis žolinis augalas. Jo stiebas aukštas (iki 1,5 m), lapai — plaštakiškai karpyti. Žiedai smulkūs, žalsvai balti, susitelkę šluoteliniais žiedynais. Kanapė žydi birželio— liepos mėnesį. Savotiško kvapo. Vaisiai — smulkūs riešutėliai. Vaisiaus ertmėje yra sėklos. Kanapių sėklos turi 30—35% riebiųjų aliejų, baltymų, eterinio aliejaus, glikozido kanabino, alkaloidų, vitamino K, mineralinių ir kitokių medžiagų. Kanapės kilo iš Azijos dalies, esančios į pietryčius nuo Kaspijos jūros. Senovės skitai augino kanapę. Iš stiebo karnienos plaušų buvo gaminamos burių ir kitokios storos drobės, lynai, virvės, pakinktai ir kt. Pakulos (pluoštas su spaliais) buvo naudojamos kaip kamšomoji medžiaga. Iš kanapių sėklų buvo spaudžiamas greitai džiūstantis maistinis aliejus. Be to, iš jo buvo gaminamas pokostas, muilas, lakai, dažai. Išspaudomis būdavo šeriami gyvuliai. Augdama kanapė išskiria fitoncidus. Daug kur kanapė auga kaip piktžolė. Kanapės smulkintų sėklų ir vandens ar pieno emulsija buvo laikoma raminančiu vaistu ir ja gydomas kosulys (ypač sergant astma), skausmingas šlapinimasis. Kanapė būdavo vartojama, kai sudirginta šlapimo pūslė ar inkstai, prasidėjęs jų uždegimas. Kartais ja buvo gydomos kepenų ligos, pleuritas ir perikarditas. Sėklų košelė, kaip raminanti ir minkštinanti priemonė, būdavo dedama, gydant sąnarių sumušimus, podagrą, reumatą. Sergant juosmens ir kryžmens radikulitu, kanapių aliejumi būdavo įtrinamas juosmuo. Aliejus buvo vartojamas ir nudegimams gydyti. Kanapės ūglių tinktūra buvo vartojama kaip raminamasis ir migdomasis vaistas. Iš kanapių nuriebalintų išspaudų buvo gaunamas fitinas — sudėtingas organinis fosforo preparatas. Juo buvo gydomos kai kurios organinės nervų sistemos ligos, neurastenija, mažakraujystė, išsekimas, rachitas, kaulų suminkštėjimas, diatezė ir kitos. Homeopatijoje buvo vartojamos šviežios stiebų viršūnėlės su lapais ir žiedais. Šiuo metu Lietuvoje kanapes auginti uždrausta, nes jomis buvo piktnaudžiaujama kaip narkotine medžiaga.