Slyva — erškėtinių šeimos iki 8—12 m aukščio medis. Nelygu kokia veislė, vaisiai būna įvairios formos, spalvos, dydžio, skonio ir kvapo. Dabar pasaulyje yra apie 2000 slyvų veislių. Jos — viena svarbiausių vaisinių kultūrų vidutinio klimato šalyse. Tačiau geriausios jos veislės labiau paplitusios pietiniuose rajonuose. Naminė slyva atsirado natūraliai susikryžminus dygiajai ir skėstašakei slyvai. Ji pirmiausia atsirado Kaukaze, iš kur dar senaisiais laikais pateko į Vidurinę Aziją ir Viduržemio jūros kraštus. Slyvų maistinę vertę nusako jų cheminė sudėtis, bet įvairių medžiagų kiekis vaisiuose priklauso nuo veislės ir auginimo sąlygų. Saldžiausios slyvos — renklodai. Slyvose yra nuo 9,4 iki 16,28% cukraus (fruktozės, gliukozės ir sacharozės), pektino (iki 2%), organinių rūgščių, azotinių ir dažinių medžiagų, mineralinių druskų (kalio ir kt.), karotino, vitamino C ir šiek tiek vitamino B1. Slyvos vartojamos šviežios ir perdirbtos. Iš jų daromi kompotai, uogienės, tyrė, užpilai, konditerijos gaminiai. Konservuoti vaisiai nepraranda skonio ir maistingumo. Slyvos naudingos visiems ir ypač tiems, kurių žarnyno peristaltika nelabai aktyvi. Populiariausios yra džiovintos slyvos — juodslyvės, jų ląsteliena ir cukringosios medžiagos stiprina žarnų peristaltiką. Juodslyvėms pagaminti iš mūsų šalyje auginamų veislių geriausiai tinka vengrinės slyvos. Jos daugiausia auginamos Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje. Juodslyvių antpilas ir kompotai yra puikus vidurių paleidžiamasis vaistas. Vidurius paleidžia ir pačios džiovintos slyvos, užtenka suvalgyti jų 10—20 prieš miegą. Patvirtinta, kad džiovintos slyvos skatina cholesterino pašalinimą iš organizmo, todėl jos tinka, sergant ateroskleroze ir tulžies pūslės ligomis. Džiovintos slyvos naudingos, sergant hipertonine ir inkstų ligomis, nes jose esančios kalio druskos skatina vandens ir valgomosios druskos pašalinimą iš organizmo. Džiovintos slyvos labai kaloringos — 46 kartus kaloringesnės už šviežias slyvas. Todėl, nutukus ir sergant cukralige, džiovintų slyvų nepatariama valgyti. Kad būtų slyvų ištisus metus, jų galima prisidžiovinti patiems. Tam švariu vandeniu nuplauti švieži vaisiai 1—1,5 min panardinami į verdantį vandenį, po to atšaldomi vandenyje ir vienu sluoksniu paberiami ant grotelinių skardinių keptuvių, rėčių ir džiovinami orkaitėje ar specialiose džiovyklose. 3—4 valandas jos džiovinamos 50° C temperatūroje, po to atšaldomos ir džiovinamos antrą kartą 65—70 °C temperatūroje. Gerai išdžiovintų slyvų sultys neteka ir kauliukai laisvai neslankioja. Džiovintos slyvos laikomos uždengtuose stiklainiuose arba paketuose sausai ir tamsoje. Dietinis produktas yra ir slyvų sultys, ypač su minkštimu. Jose išlieka visos vertingos šviežių slyvų maisto medžiagos. Tokios sultys žadina apetitą bei virškinimą ir yra vitaminų šaltinis žiemą (sumažėjus skrandžio rūgštingumui, rekomenduojamos tik rūgščių slyvų veislės). Slyva liaudies medicinoje vartojama nuo įvairių ligų: skrandžio bei žarnyno, inkstų, reumato, podagros. Slyvų lapų acto nuoviru tepamos įsisenėjusios ir pūliuojančios žaizdos, kad greičiau gytų, ant žaizdų ir opų dedami švieži šutinti sausi slyvų lapai.