Nakviša (Oenothera biennis). Nakvišinių (Onagraceae) šeimos dvimetis, 30—100 cm aukščio, žolinis augalas. Šaknis iki 5 cm skersmens, iki 30 cm ilgio, sultinga. Stiebas stačias, į viršūnę kiek šakotas, briaunotas, su trumpais, retais liaukiniais ir kiek ilgesniais paprastais plaukeliais. Pamatiniai lapai ilgakočiai, pailgai atvirkščiai kiaušiniški, buki, beveik lygiakraščiai arba kiek vingiuotai dantyti. Stiebiniai lapai beveik bekočiai, lancetiški, pamate pleištiški, kiek plaukuoti. Žiedai stambūs, pavieniai viršūninių lapų pažastyse, sudaro ilgas kekes. Vainiklapiai šviesiai geltoni. Dėžutė linijiška, 2—4 cm ilgio, su švelniais plaukeliais. Sėklos tamsiai pilkos arba rudos, netaisyklingai kampuotos, apie 1,5 mm ilgio. Žydi birželio—rugpjūčio mėn., sėklos bręsta rugsėjo— spalio mėn. Dauginasi sėklomis. Į Europą nakviša pateko XVII a. kaip dekoratyvinis augalas. Vėliau sulaukėjo. Auga kelių pylimuose, bergždynuose, smėlynuose, karjeruose. Šaknyse yra apie 36% gliukozės, 3,2% sacharozės, beveik 5% krakmolo, 2% inulino, 9,9% celiuliozės, 3,2% dervų, 1,6% kaučiuko, 3,5% riebalinio aliejaus. Lapuose—2,5% dervų, 0,3% kaučiuko, angliavandenių, gleivių, sitosterino, askorbininės rūgšties, fenolkarboninių rūgščių, rauginių ir mineralinių medžiagų, kvercetino, kemferolio, glikozidų antocianų. 1 Žieduose — karotinoidų, askorbininės rūgšties. Sėklose — 25—29% aliejaus. Maistui ir pašarui raunamos vienmečių augalų šaknys rudenį arba kitų metų pavasarį, nuplaunamos ir vartojamos žalios ar džiovintos. Žalias šaknis galima valgyti kaip salotas, virti sriubą.