Daržo žirnis — ankštinių šeimos vienmetis žolinis augalas. Jo lapai poromis priešiškai plunksniški su kiaušiniškais lapeliais ir ūseliais, kuriais augalas kabinasi prie atramos. Vaisius — ankštis, kurioje yra apvalios ar netaisyklingos žalsvai geltonos, rausvai gelsvos ar žalios, nelygu kokia veislė, sėklos. Žirnis — labai senas kultūrinis augalas. Mažojoje Azijoje jis buvo auginamas akmens ir žalvario amžiuje. Žirnių sėklų rasta ir prie Alpių esančių sričių poliniuose statiniuose. Žirniai buvo vienas svarbiausių senovės graikų ir romėnų, ypač liaudies, maistinių augalų. Centrinės Europos šalyse jie paplito vėlai — VIII— X a. ir buvo auginami grūdams. Bet jau XVIII a. žirnius maistui plačiai vartojo Prancūzijoje ir Anglijoje. Mūsų šalyje žirniai buvo auginami seniai. Jie buvo rasti prie Minsko VI—VIII a. buvusių miestų piliakalniuose. Žalieji žirneliai Jaroslavlio gubernijos Rostovo apskrityje pirmą kartą aprašyti XVIII a. pradžioje. Nuo senų laikų žirniai vartojami Gruzijoje. Žirnių reikšmę liaudies ūkiui lemia labai įvairus jų naudojimas ir juose sukauptos vertingos maisto medžiagos. Žirniuose daugiau baltymų negu kitose daržovėse ir nemažiau negu mėsoje. Be to, žirnių baltymus sudaro labai svarbios aminorugštys, kurias sintetina tik augalai. Tai cistinas, lizinas, triptofanas, argininas, metioninas ir kt. Jos gyvybiškai svarbios žmogui ir gyvuliams. Be to, grūduose yra vitamino C, B1, B2 ir provitamino A. Jų sudėtyje yra taip pat cukraus, riebalų, krakmolo, kalio druskų (285 mg %), fosforo (122 mg %) ir kt. Subrendę žirniai valgomi virti. Iš virtų žirnių gaminami ir konservai. Jų galima dėti į miltus, kepant kvietinę duoną. Nesubrendusios žalios sėklos — žalieji žirneliai — valgomi švieži, džiovinti ir konservuoti. Tai labai vertingas maistas. Žalieji žirneliai 1,5—2 kartus kaloringesni už kitas daržoves ir bulves. Juose daug baltymų (iki 20%), ląstelienos, vitamino C (25 mg %), B grupės vitaminų ir karotino. Todėl jie dažnai vartojami dietinei mitybai. Po derliaus nuėmimo antžeminė žirnių dalis gali būti šeriama gyvuliams žalia ar iš jos gaminamas silosas, o iš grūdų — koncentruotieji pašarai. Liaudies medicinoje žirnių virkščių ir sėklų nuoviru, kaip šlapimą varančia priemone, gydoma inkstų akmenligė. Iš žirnių miltų dedami kompresai pūliniams ir šunvotėms minkštinti. Pastaraisiais metais biologiškai ištirtas žirnių aliejus, kuriame rasta į hormonus panašių medžiagų.