Česnakas — lelijinių šeimos daugiametis žolinis augalas plokščiais linijiškais lapais ir smulkiais žiedais, susitelkusiais skėčiais. Česnako svogūnas sudarytas iš 6—30 svogūnėlių skiltelių, aptrauktų balsva plėvele. Česnakai raunami tada, kai sudžiūsta lapai ir svogūno kakleliai. Česnakas kilęs iš Pietų Azijos Auginti jis pradėtas labai seniai. Dabar česnakas vartojamas beveik visur. Yra daug česnako veislių, kurios skiriasi svogūnėlių forma, subrendimo laiku ir kitais požymiais. Lotyniškas česnako pavadinimas (allium sativum) atspindi jo skonio savybes. Allium kilęs iš keltų žodžio all, reiškiančio „deginantį". Aštrus česnako skonis ir stiprus kvapas, kurį sukelia eterinis aliejus, lemia česnako vartojimą. Be eterinio aliejaus, susidedančio iš polisulfidinių junginių, česnakuose yra azotinių medžiagų, glikozido alijino, fitosterinų, metalų druskų, C (10 mg %) ir B grupės vitaminų. Česnako svogūnėliai vartojami kaip prieskonis, rauginamiems produktams bei marinatams, konservams ir dešroms. Kulinarijoje smulkinto česnako dedama į daugelį mėsos bei daržovių pirmųjų ir antrųjų patiekalų, į šaltieną, įdarytą žuvį ir kai kuriuos padažus. Jis suteikia maistui aštrų, pikantišką skonį ir savitą kvapą. Kad šios savybės išliktų, smulkintas česnakas dedamas į patiekalus, baigiant virti. Pirmą kartą česnaką, kaip vaistinį augalą, aprašė Dioskoridas. Jau senovėje česnako duodavo, sumažėjus apetitui, nuo dispepsijos, išsekimo, kosulio, pilvo skausmų, odos ir kitų ligų. Vėliau pagausėjo žinių apie gydomąsias česnako savybes. Pvz., Avicena siūlė česnaką valgyti „nuo visokių ligų". Šiuolaikinėje medicinoje česnakas vartojamas labai įvairiai. Ypač dažnai jis vartojamas virškinimui gerinti. Česnakas gerina apetitą, didina virškinimo fermentų ir tulžies išsiskyrimą, padeda geriau pasisavinti maistą. Jis taip pat mažina skausmus ir raminančiai veikia žarnyną. Be to, česnakas skatina šlapimo išsiskyrimą, stimuliuoją lytinių liaukų veiklą, išplečia periferines vainikines kraujagysles, stiprina širdies susitraukimus ir lėtina širdies ritmą. Česnako trauktine gydoma inkstų ir šlapimo pūslės akmenligė, reumatas ir podagra. Česnakas dažnai vartojamas nuo kvėpavimo organų ir odos, žarnyno ir kitų infekcinių ligų. Česnakų aliejus Europoje ir Kuboje vartojamas nuo geltos. Česnakas dažnai vartojamas, sergant hipertonija ir ateroskleroze, — kaip galvos svaigimą, galvos skausmus, nemigą, protinės galios nusilpimą mažinantis vaistas. Tam reikia suvalgyti 2—3 nedideles česnako skilteles per dieną, tiek pat skiltelių valgoma su maistu nuo skrandžio ir žarnyno infekcinių ligų, kolitų, bronchitų (atsikosėjimui). Labai įvairiai česnakas naudojamas išoriškai. Peršalus, sergant bronchine astma ir kokliušu, česnakų tyrele, sumaišyta su sviestu arba taukais, įtrinamą krūtinė. Svieste kepto česnako tyrelė arba piene virtas česnakas greitina pūlinių brendimą ir minkština skausmingas nuospaudas. Karpos, dedervinės, egzemos ir kitos odos ligos gydomos šviežia česnako tyrele arba sultimis. Plaukams stiprinti česnako sultys įtrinamos į galvos odą. Dabar mokslas patvirtino tai, ką liaudis nuo seno pripažino — česnakas efektyviai gydo ir didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, netgi tokioms, kaip vidurių šiltinė, dizenterija, cholera. Česnake yra labai stiprių fitoncidų, sudarytų iš lakiųjų medžiagų. Iš česnako išskirtas menkiausios koncentracijos antibiotikas, alicinas (1:250 000) naikina bakterijas. Alicinas česnake susidaro iš alijino — tai blogai vandenyje tirpstantis aliejinis skystis, turintis specifinį kvapą. Deja, ilgiau laikomas alicinas suyra. Česnako fitoncidai užmuša streptokokus, stafilokokus, šiltinės bakterijas, choleros vibrioną, tuberkuliozės lazdelę ir kitus ligas sukeliančius mikrobus. Česnako cheminė sudėtis lemia jo įvairiopą panaudojimą. Kelias minutes kramtomas česnakas užmuša visas bakterijas, esančias burnos ertmėje. Daug kartų įkvėpti sutrinto svogūnėlio lakūs fitoncidai gydo gripą ir anginą. Gripo profilaktikai į nosį įkišamas vatos tamponas su česnako tyrele. Klinikiniais stebėjimais įrodyta, kad česnako fitoncidai gydo ūmius kvėpavimo, takų katarus, kokliušą, plaučių uždegimą ir pūlinius procesus, vykstančius plaučiuose, pūlinius ausies ir akių gleivinės uždegimus, kolitus ir bakterines dizenterijas. Šviežia tyrelė tepama ant marlės ir dedama ant pūlinės žaizdos ar blogai gyjančios opos. Tokia, pat tyrelė vartojama ginekologijoje trichomoniniams kolpitams gydyti. Sukurtas metodas, kaip pasigaminti mažai toksišką preparatą fitoncidiną, virinant, filtruojant ir vėliau aktyvuojant česnako sulčių baktericidines savybes. Šis preparatas turi plataus spektro baktericidinį veikimą, stimuliuoja audinių regeneracijos procesus, mažina uždegimus ir stimuliuoja nespecifinio imuniteto mechanizmus. Stomatologai pastebėjo, kad, panaudojus česnako fitoncidus, 1015 kartų sumažėja komplikacijų, ištraukus nesveikus dantis. Labai dažnai česnaku vaikams varomos spalinės. Tam į tiesiąją žarną reikia įdėli česnako tyrelės arba česnako skiltelę, arba daryti klizmą iš česnako nuoviro, kuris verdamas iš 5—8 stambių skiltelių. Farmacijos pramonė išleidžia keletą gydomųjų česnako preparatų. Česnako tinktūra ir alilsatas (svogūnėlių spiritinė ištrauka) daugiausia vartojamas nuo žarnyno atonijos, jame vykstantiems puvimo ir rūgimo procesams slopinti, nuo aterosklerozės ir hipertonijos. Sauso česnako ekstrakto dedama į preparatą alocholį (jame dar yra sausos gyvulių tulžies, dilgėlių ekstrakto ir aktyvuotos anglies). Alocholio tabletės daugiausia vartojamos nuo ūmių ir lėtinių kepenų ir tulžies pūslės uždegimų ir nuo lėtinių vidurių užkietėjimų. Česnakas vartojamas veterinarijoje ir. sodininkystėje. Džiovintų česnakų laiškų ir svogūnėlių lukštų antpilais (100 g 10 L vandens) nuo amarų ir voratinklinės erkutės purškiamos obelys, slyvos ir rožės. Pastaraisiais metais japonų mokslininkai iš česnako išskyrė nenuodingą medžiagą, kurios labai mažos koncentracijos stimuliuoja augalų pumpuravimąsi. Tiriamos ir antinavikinės česnako savybės. Dar 1936 m. buvo pastebėta, kad, laboratorinius gyvūnėlius maitinant šviežiais česnakais, stabdomas vėžio vystimasis. Vėliau japonų mokslininkai eksperimentais įrodė, kad organizmą imunizuoti nuo piktybinių auglių galima vėžio ląstelėmis, apdorotomis česnako ekstraktu. Gyvūnai, kuriems buvo suleista česnaku apdorotų ląstelių suspensijos, nesusirgo net po to, kai jiems įskiepydavo daug gyvybingų naviko ląstelių.